ISTORIJA

Kairiškiu pagrindine mokykla – švietimo ir kulturos židinys kaime. Taip buvo tarpukariu, taip buvo tarybiniais metais, taip yra ir dabar. Kairiškiu mokykla kviecia pažvelgti i savo istorijos puslapius.

Mokymas vyko nuo 1919 metu. Per daugybe metu buvo teikiamas ivairiu pakopu išsilavinimas: pradinis, septynmetis, aštuonmetis, vidurinis, vel aštuonmetis, devynmetis. Šiuo metu (nuo 2000-2001 mokslo metu) mokykla turi pagrindines dešimtmetes mokyklos statusa. Mokosi apie 80 mokiniu.

Aki traukia pavyzdingai tvarkoma aplinka. Placiai žinomi sportininkai, dailininkai. Kaupiama medžiaga apie Kairiškiu ir artimiausiu kaimu praeiti, tremtinius, garsius žmones, fiksuojami mokyklos istorijos faktai.

Mokyklos kurimosi pradžia buvo gana sunki: teko kilnotis iš vieno privataus namo i kita, kol 1936 metais Kairiškiu kartono fabriko savininkas Vladas Sirutavicius pastate nauja murine mokykla, kurioje mokymas vyksta ir dabar.

1961 metais direktoriaus E.Strikausko ir mokytojo (veliau direktoriaus) K.Daukšo pastangomis pradeta mokyklos rekonstrukcija. Gerokai padidintas mokyklos plotas: pirmas aukštas prailgintas trimis langais, vietoj mansardos irengtas antras aukštas. Taip buvo sudarytos salygos mokyklai tapti priaugancia vidurine nuo1968m.). Išleistos 4 abiturientu laidos. Tuo laiku mokesi apie 230 mokiniu.

Tai Kairiškiu mokyklos aukso amžius. Dirbo daug kurybingu mokytoju, pasižymejusiu ivairiose srityse: meno saviveikloje, sporte. Mokiniai yra dalyvave respublikinese dainu šventese.

1989 m. direktoriaus V.Kontucio pastangomis atliktas kapitalinis mokyklos remontas: ivestas centrinis šildymas, išores sienos dekoruotos tinku. Daugybe metu švietusi raudonomis plytomis mokykla tapo pilka.

Daug metu mokiniai sportavo netipineje sporto saleje, o 2002 metais irengta universali sporto ir kulturiniu renginiu sale buvusiame Kairiškiu žemes ukio bendroves administraciniame pastate.

Mokykla didžiuojasi savo aukletiniai. Likimas buvo žiaurus Rainiu kankiniui Kostui Bucui. Sklandytoja Janina Paplauskaite-Leonaviciene 1981 tapo sklandymo sporto meistre. Tais paciais metais pagerino 7 Lietuvos rekordus, iš kuriu 6 nepagerinti iki šiol. Adolfas Damonskas – dziudo imtyniu TSRS sporto meistras (1988 m.). Apolinaras Nicius – Akmenes rajono savivaldybes tarybos narys, vicemeras, Ventos regioninio parko direktorius (2005 m.). Išleista daugybe kitu puikiu žmoniu, kuriu verte nusakoma ne vien tik užimamomis pareigomis ar pasiekimais.

Dabar dirba 15 pedagogu. Iš ju 5 yra šios mokyklos aukletiniai: buves mokyklos direktorius, o dabar tik destantis technologijas Ramunas Perminas, direktoriaus pavaduotoja Inga Viliene, matematike Loreta Gustene, istorijos ir kuno kulturos mokytojas Stanislovas Masiulis, muzikos ir geografijos mokytoja Asta Malachauskaite.

VLADAS SIRUTAVIČIUS

DIDELIS LIETUVOS STATYTOJAS

        Taip V.Sirutavičius pavadintas Amerikoje leistame "Keleivio" laikraštyje. Didelis, bet pamirštas... Jo paveikslas dar gyvas vieno kito vyresnės kartos kairiškiečio atminty...

        Tai žmogus, kuris pakėlė ranką prieš carą, nenuleido jos ir prieš bolševizmą. Tai žmogus, kuris tvirtai tikėjo, kad grius komunistinė santvarka ir Lietuva vėl bus laisva...

BIOGRAFIJA

Kairiškių kaimo istorija neįsivaizduojama be Vlado Sirutavičiaus vardo

Vladas Sirutavičius gimė 1877 04 05 Kairiškiuose. Baigęs Šiaulių berniukų gimnaziją, Petrapilio technologijos institute įgyja inžinieriaus specialybę. Dirba Vilniuje, kituose Rusijos miestuose. Nuo 1909m. apsigyvena Kairiškiuose. 1911m. Kairiškiuose pastato kartono fabriką. Verslas sekasi gerai, todėl darbininkams moka gerus atlyginimus, stato butus, rūpinasi medicininiu aptarnavimu ir vaikų švietimu. 1936m. pastato pradinę mokyklą. Joje ir dabar mokosi kairiškiečių vaikai (dabar mokykla reorganizuota į pagrindinę). Pasistato naują dvarą. Deja, pastatas sudegė.

Išaugino 3 vaikus. Sūnus Vytautas ir dukra Irena pasitraukė į Ameriką. Sūnus Jonas liko Lietuvoje, pateko į lagerius. Jono sūnus Vladas dabar gyvena Vilniuje. Dirba istoriku.

V.Sirutavičius - vienas socialdemokratų partijos kūrėjų. Dalyvavo leidžiant pirmąjį "Darbininko balso" numerį. Buvo išrinktas į steigiamąjį seimą.

V.Sirutavičių reikia laikyti Daugėlių keramikos įmonės įkūrėju. Suorganizavęs akcinę bendrovę "Molis", jis pastatydino plytinę. Šiauliuose įsteigė akcinę bendrovę "Pastogę". Planavo pastatyti stambų kultūros centrą. Deją, iki karo spėta užbaigti pastatą, kur dabar įsikūręs Šiaulių Dramos teatras.

1898m. kartu su kambario draugu A.Smetona šapirografavo P.Avižonio "Lietuvišką gramatikėlę". Tai pirmoji mokyklinė lietuvių kalbos gramatika.

1944m. V.Sirutavičius pasitraukė į Vokietiją, paskui į JAV.

Mirė 1967 07 12 Bostone. 

POLITIKAS

Dideli V.Sirutavičiaus nuopelnai socialdemokratų partijos judėjimui

Ištrauka iš V.Sirutavičiaus autobiografijos

Nuo pirmųjų studentavimo metų įsijungė į tautinį judėjimą, įstojęs į nelegalią tuomet lietuvių studentų Draugiją, kuri turėjo savitarpinės pašalpos kasą ir savo uždaviniu laikė plėsti "lietuvystę", ir platinti lietuvišką spaudą. Draugija turėjo 32 narius (įvairių aukštųjų mokyklų studentai), bet skaičius jų kasmet didėjo ir po 10 metų peršoko šimtą. Pajamas sudarė narių mokestis ir pelnas iš viešų vakarų su menine programa ir šokiais. Svarbiausias pareigas ėjo kasininkas, kuris surinkdavo iš narių mėnesinius mokesčius ir tvarkė piniginius reikalus. 1897 m. veiklesni  Draugijos nariai su P.Višinskiu ir V.Sirutavičiu priešaky sudarė kuopelę, draugų tarpe vadintą "Rateliu", kuri savo uždaviniu laikė lavintis, ruoštis būsimam gyvenimui Lietuvoje, pagal išgales remti tautinį judėjimą ir dalyvauti spaudoje.

Pradžioje buvo 5 nariai, kurie pastoviai laikė kuopelės posėdžius, kuriuose ir svečiams dalyvaujant buvo svarstomos tautinio judėjimo problemos ir Lietuvos politinė ateitis. Sekančiais metais narių skaičius padidėjo, vyravo jau revoliucinės nuotaikos caro rėžimui ir augo palankumas socialistinei ideologijai ir po 3-4 m. "Ratelis" virto kuopa, net A.Smetona 1898 m. įstojęs į universitetą buvo tų nuotaikų įtakoje, bet po poros metų visai atšalo, laikydama socialistinę ideologiją Lietuvai netinkama.

V.Sirutavičius jau 1898 m. buvo ideologiniai nusistatęs socialistu ir sekančiais metais įstojo į lietuvių socialdemokratų partijos eiles. Nuo 1900 m. buvo LSDP centro komiteto  nariu ir dalyvavo visuose partijos suvažiavimuose ir konferencijose. 1904 m. jo tėviškėje [Kairiškiuose] vyko lietuvių socialdemokratų  jaunuomenės  suvažiavimas. Gyvendamas Vilniuje vadovavo Vilniaus LSDP organizacijai iki 1909 m., kuomet iš Vilniaus persikėlė į Žemaitiją

Socialdemokratija XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje ieškojo būdų, kaip įvesti teisingesnę santvarką. Vienas būdas buvo labai aiškus: imtis ginko, nuversti išnaudotojus ir prievarta, jėga sukurti tokią santvarką. Už šitą būdą pasisakė  dalis Rusijos socialdemokratų, kurie vėliau pavirto bolševikais. Vakarų Europoje buvo kitas kelias, ir daugelis žmonių sakė: negalima jėga daryti tokius perversmus, nieko gero iš to neišeis. Yra kitas būdas - šviesti žmones, burti, ugdyti, sukurti jų profsąjungas, kad žmogus pats gintų savo darbo sąlygas, savo gyvenimą ir savo vaikus, šviesti žmones, suteikti jiems teisę šviestis, duoti teisę į mokslą, duoti rinkimų teisę, teisę burtis į organizacijas, padėti suvokti ekonomikos procesus, išmokyti kooperuotis, išmokyti ginti savo darbo teises. Šitoks būdas XIXa. pabaigoje buvo vadinamas revizionizmu. Arba socialdemokratija, atsisakančia prievartos. Ir šiuo atžvilgiu pasukančia kitur, negu mąstė Marksas XIXa. vidury.

V.Sirutavičius bus iš tų mūsų atgimimo veikėjų, kurie būtent šitaip suprato pažangos įgyvendinimo būdus. Jeigu paskaitysite jo pirmuosius raštus, jo polemiką, pamatysite, kaip atsiskleidžia ta srovė ir supratimas, kodėl reikia tokių socialdemokratijos idėjų Lietuvai. Nes jos per ilgą laiką gali surėdyti žmonišką Lietuvą.

Ištrauka iš Lietuvių enciklopedijos, 27 tomo, Boston

1898 V.Sirutavičius įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją, kur jo pastangomis ir paskatinimu pradėta kurti propagandinė partijos literatūra. <...> Po 1899 III areštų partija buvo laikinai likusi be vadovybės, tai V.Sirutavičiui greitai teko perimti partijos vadovaujamąjį  darbą ir ją tiek išugdyti, kad 1905 m. įvykiams ji galėjo beveik viena vadovauti. Nemažas yra V.Sirutavičiaus nuopelnas, kad ir Didysis Vilniaus seimas įgavo politinio įvykio pobūdį. Partijoj veikė Al. Cianki (Aleksandro Plonojo) vardu. Po I pasaulinio karo grižęs Lietuvon, organizavo vietos savivaldybes (Akmenės, Šiaulių ir kt.). Steigiamojo seimo narys socialdemokratų frakcijoje.

Nuotraukoje Steigiamojo seimo socialdemokratų frakcija. Šeštas iš kairės - V.Sirutavičius

(Deja, šios nuotraukos originalo nebuvo įmanoma gauti. Čia pateikiamas atšviestas variantas, tad ir kokybė atitinkama. Atsiprašau už nepatogumus.)

PRAMONININKAS

Neramus kairiškietis

Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, jos pramonės kūrimui skyrė visas jėgas ir sumanymą.Pirmiausia atstatė ir išplėtė Kairiškių kartono fabriką, jo produkcija buvo net eksportuojama į Angliją, o Virvytė, į kurią nuleisdavo fabrike panaudotą vandenį, buvo viena pačių švariausių Lietuvos upių. Kairiškiuose turėjo savo stamboką ūkį, vienas pirmųjų Lietuvoje jame įrengė uždarą drenažą.

Bet to energingam, didelių organizatoriaus sugebėjimų turėjusiam žmogui buvo maža. Žvilgsnis vis dažniau krypo į Šiaulius, kaip potencialų pramonės centrą. Būtent V.Sirutavičių reikia laikyti Daugėlių keramikos įmonės įkūrėju. Suorganizavęs akcinę bendrovę "Molis", jis pastatydino plytinę, kuri per metus pajėgdavo pagaminti ir išdegti po 5 milijonus plytų.

Kartu su žymiu visuomenininku K.Venclauskiu jau pačiuose Šiauliuose įsteigė akcinę bendrovę "Pastogė", kuri turėjo rūpintis apleisto ir Kauno valdžios užmiršto miesto statybomis. Bendrovės steigėjams ne vien pelnas buvo galvoje. Kaip vieną iš pirmųjų ir didžiausių objektų, jie suplanavo stambų kultūros centrą, deja, karas jo statybą sužlugdė. Spėta užbaigti tik pastatą, kuriame įsikūrė pirmasis Šiaulių teatras.

Šiaulių dramos teatras.      Fabriko ir fermų vaizdas iš Dauginių pusės.4-as dešimtmetis

1940 metais užtekėjus "Stalino saulei", kaip ir visas privatus turtas, buvo nacionalizuotas. Fabrikas dirbo kaip dirbęs. Tačiau po socializmo "laimėjimų", 1960metų gegužės 30 dieną fabrikas nustoja dirbęs.

Fabriko griuvėsiai 1997 metais

Tačiau šiandien, Kairiškių kaimo svečias išvysta visai kitokį vaizdą. Nors fabriko patalpos dar keliolika metų buvo Kairiškių tarnybinio ūkio mechaninės dirbtuvės ir garažai, o viename iš sandėlių buvo įrengti kultūros namai. Sustiprėjęs tarnybinis ūkis pasistatė naujas dirbtuves bei kultūros namus, o medinis tiltas, jungęs Kairiškius su Dauginiais devinto dešimtmečio viduryje buvo rekonstruotas. Taigi nuo 2001m. lapkričio mėnesio fabriko vietoje veikia hidroelektrinė. Beje turbina stovi toje pačioje vietoje kaip ir senoji turbina, kuri suko fabriko mechanizmus. Išliko ir kanalas, kuriuo atsišakojęs Virvytės vanduo suko turbiną.

Elektrinės savininkė Jūratė Giedrienė (žemė aplink elektrinę nuomojama iš V.Sirutavičiaus anūko Vlado Sirutavičiaus, gyvenančio Vilniuje) pagarbiai žiūri į praeities pėdsakus. Akį džiugina sutvarkyta aplinka, pasodinti želdiniai, kieme eksponuojamos beveik šimto metų senumo girnos.

Naujai veikianti hidroelektrinė. Kairėje - Vladas Sirutavičius. Dešinėje - PauliusGiedra

Šimtametės fabriko laikų girnos

INŽINIERIUS

Tikrasis V.Sirutavičiaus pašaukimas

Nors V.Sirtavičius aktyviai dalyvavo politikoje, buvo vienas protingiausių verslininkų, tačiau tikroji jo profesija - inžinierius. Savaime suprantama, kad visus pastatus, kuriuos jis valdė - paties suprojektuota ar bent prisidedant ir paremiant statybas. Tas sąrašas būtų labai ilgas, tad pateikiu tik pačius pagrindinius V.Sirutavičiaus projektus:

• Kairiškių kartono fabrikas
• Kairiškių pagrindinė mokykla 
• Tryškių vidurinė mokykla   
• Šiaulių dramos teatras
• Daugėlių keramikos įmonė
• Plytinė "Molis" ir daugelis kitų pastatų

ASMENYBĖ

Gyvenimas dėl Lietuvos

Žmonėms, prisimenantiems tą nebejauną žmogų, kuris su dukra ateidavo į darbininkams suorganizuojamas gegužnes, o sutikęs darbininką, ką nors sunkaus keliantį į vežimą, sukrusdavo, tardamas, "neskubėk, ir aš prikibsiu", jo paveikslas niekaip nesisieja su tiek metų mums pirštu  išnaudotojo stereotipu. Kairiškių kaimo svečiai niekada negirdėdavo, kad V.Sirutavičius būtų ką nuskriaudęs ar apgavęs, kad nebūtų padėjęs bėdoje.

Pasakoja buvusi V.Sirutavičiaus darbininkė Ona Daukšaitė - Kateivienė:

"Paprastai savo darbininkams V.Sirutavičius iškeldavo vestuves.Dovanojo suknelei medžiagą, Kateivai - kostiumui, katram davė po 50 Lt.

Kateivą, kaip komunistuojantį 1941 m. baltaraiščiai kartu su Kinčinu, Lekščiu ir kitais uždarė į rūsį. V.Sirutavičius sargybą išvaikė, liepdamas jiems eiti griovių kasti."

Darbininko Prano Navicko atsiminimai:

"Uždarius Kapėnų kartono fabriką kaip geras darbininkas buvau pakviestas į Kairiškių fabriką. Padejavus, kad toli į darbą vaikščioti (apie 6 km.), V.Sirutavičius paskolino pinigų dviračiui pirkti.

Po naktinės pamainos nuėjau žvejoti. V.Sirutavičius nuvarė ilsėtis, kad pakui pervargusiam darbe nelaimė neatsitiktų. Suruošė išleistuves į kariuomenę. V.Sirutavičiui nepatiko, jei darbininkams prisėdus trumpo poilsio, pasirodžius šeimininkui demonstratyviai šokdavo dirbti. Jei ilsisi - matyt tikrai pavargę."

Darbininkės Bronės Melgedaitės - Tuzienės atsiminimai:

"Baltame name gyveno buhalteris Indruška. Į mokslą jį išleido pats V.Sirutavičius. Moras - papermeisteris. Jam V.Sirutavičius nupirko dvarelį  Balsių kaime. Vairuotoju dirbo Šiurkus. Į mokslus išleido vėl V.Sirutavičius. Taip pat V.Sirutavičius aprūpindavo mokytojus Gruces maistu - pienu, mėsa. V.Sirutavičius nemėgo girtuoklių ir davatkų. Per Vladislovines pakviesdavo nemokamų vaišių. Balius vykdavo daržinėje. Vaišindavo dideliu pyragu, dalinamu į 4 dalis, būdavo mėsos, naminio alaus. Iš Šiaulių pakviesdavo 8-to pulko karių orkestrą.

Pačiai kraunant šieno vežimą, V.Sirutavičius žiūri šalia stovėdamas. Taip stengiuosi, taip lipdau. Baigus krauti pakvietė :"Ateik, paieškok "žibčiko" (žiebtuvėlio)." Kai priėjau arčiau, į ranką įspaudė 5 Lt."

Ištrauka iš Stepono Kairio knygos "Lietuva budo":

"Jei patikėtumėm V.Sirutavičiaus atmintimi, A.Smetona, bene 1899 metais viešėdamas pas jį per Kalėdų atostogas Kairiškiuose  ir besiginčydamas su šeimininku apie inteligento uždavinius yra  pasakęs : "Mano asmeniškas idealas - turėti gražų dvarelį, gerai tvarkomą ūkį ir gražius arklius."

Savo meilę Lietuvai V.Sirutavičius reikšdavo rizikuodamas savo saugumu. "Ratelis" atšapirografavo P.Avižonio parengtą lietuvių k. gramatiką; perrašė A.Smetona, o jo kambario draugas V.Sirutavičius atspausdino (150egz.). Kaip sakė pats V.Sirutavičius :"Šiandien toks darbas atrodo smulkmena, bet anais laikais tokiems spaustuvininkams rusų saugumas galėjo gerokai įkrėsti kaip už "revoliucinę" veiklą. Gramatika gerai pasitarnavo rašytojams."