Mokinių kūryba
Gerbiamoji Eriko mama!
Filmas „Vaistai“ pataikė man į širdį. Manau, kad režisierius Peter Horton labai įtaigiai papasakojo Deksterio istoriją. Na ir kas, kad filmas senas – sukurtas net prieš 15 metų. Jo aktualumas tik didėja: juk dabar pasaulyje gyvena daugiau kaip 33 milijonai žmonių, užsikrėtusių ŽIV. O jiems vienas žingsnis iki AIDS. Todėl gali kartotis filmo situacija: žmonės nežino, kaip ir Jūs nežinojote, kaip elgtis su sergančiaisiais. Vien saugotis (vengti, ignoruoti, atstumti) neužtenka.
Todėl ir rašau Jums laišką. Nežadu Jums priekaištauti, nes matau, kad stengėtės būti pavyzdinga mama. Tikrai už tai galima Jus pagirti, ne kiekviena mama rūpinasi savo vaikais taip, kaip Jūs. Tik kartais buvo momentų, kai Jūs, nors ir norėdama savo sūnui tik gero, elgėtės taip, lyg tyčia siektumėt susipykti su Eriku.
Erikas šitaip supratingai elgėsi bendraudamas su Deksteriu, nesitraukė net paskutinėmis jo gyvenimo valandomis, o Jūs - draudėte. Noriu suprasti, kodėl nenorėjote leisti Erikui draugauti su AIDS sergančiu berniuku. Bet negaliu pateisinti. Juk drausdama matytis su Deksteriu vertėte Eriką meluoti Jums. Jūs tik laikėtės prisikabintos pavyzdingos mamos etiketės.
Galima spėti Jus apie AIDS nieko nenusimanant. Tik tiek, kad ši liga užkrečiama ir nepagydoma. Bet kodėl Jūs nesusimąstėte? Jums reikėjo pasidomėti baisiąja šių laikų liga. Paklausite, kodėl? Ogi todėl: jeigu Jums rūpi sūnus, tai turi rūpėti ir jam svarbūs dalykai, jo draugai. Ar galima AIDS užsikrėsti paprasčiausiu rankos paspaudimu? Arba bendraujant, kalbantis, kartu valgant, žaidžiant su sergančiu žmogumi? O filme aiškiai matyti, kad Jūs, priešingai, nė truputėlio nesistengiate pasidomėti šia liga. Mano manymu, dėl savo ramios galvos (dar labiau dėl gerų santykių su Eriku) tiek tikrai galėjote padaryti. Dabar pati pagalvokite: nors šiek tiek susirinkus informacijos, daug kas būtų pasikeitę. Galbūt ir Erikas su Deksteriu dažniau būtu susitikę ir apskritai daug daugiau būtų nuveikę nei tada, kai jam tai draudėte. Žodžiu, Erikui draugystė su Deksteriu labai svarbi, tik nebūtų reikėję slapstytis nuo Jūsų ir Jus apgaudinėti.
Bet Jūs nepasidomėjot, nors tokios informacijos pilna kad ir mokykliniuose vadovėliuose ar internete. Keletą patarimų galėčiau duoti ir aš. Man šiurpu, kad Europoje metinis naujų ŽIV infekcijų skaičius nuo 2000-ųjų padvigubėjo. Vadinasi, liga braunasi į kiekvieno iš mūsų aplinką. Keli vaikėzai iš filmo mano, jog ši liga plinta tik per lytinius santykius. Taip, tai tiesa. Tiesa ir tai, kad užsikrėtimo tikimybė per lytinius santykius vis didėja. Gaila, bet suaugę žmonės kartais nejaučia atsakomybės nei už save, nei už savo partnerį: apie 80 % užsikrėtusiųjų ŽIV užsikrėtė nesaugių lytinių santykių metu, t.y. nenaudojo prezervatyvo. Dėl to, kad užsikrečia narkomanai, atsakomybė irgi tenka jiems patiems. Jie turėtų žinoti, kad leidžiantis narkotines medžiagas bendromis adatomis ir švirkštais, traukiant į švirkštą narkotiko iš bendro indo arba plaunant švirkštą bendrame inde, rizikuoja savo sveikata ir gyvybe. Paprasčiausia būtų atsisakyti narkotikų.
Kiti du AIDS perdavimo būdai baisūs tuo, kad žmogui nesuteikia galimybės rinktis. Dar negimęs kūdikis negali pasirinkti motinos – sveikos ar sergančios. Lygiai taip pat ligonis nežino, kokį kraują jam perpils. Taip ir atsitiko Deksteriui.
Kitaip užsikrėsti neįmanoma.
Žiūrint filmą man kartais pasidarydavo labiau gaila ne Deksterio, kurio dienos išties buvo suskaičiuotos, bet Eriko. Jis taip stengėsi padėti ir pralinksminti Deksterį. Ir jam tikrai pavyko. Deksteris net ir paskutinę savo gyvenimo sekundę buvo laimingas. Erikas prarado draugą, o Jūs, mama, jo neužjautėte, galų gale visai jo nesupratote. Nebent šį tą supratote po to, kai Deksterio mama Jus supurtė. Manau, savo kaltę galite išpirkti tik leisdama Erikui retkarčiais ją aplankyti. O gal...O gal ir Jūs pati kada užsuktumėte.
Tikrai neužsikrėsit paspaudusi jai ranką.
Kairiškiai, Su pagarba
2010-01-04 Gintarė
******************************
Dešimtokė Gražina Gustytė laimėjo trečiąją vietą rajono konkurse „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“. Rašinys pasakoja apie vieną Apžadų kapelių kryžių.
DAPŠIO KRYŽIUS
Dapšių namai
Vakar draugėms prasitariau, kad buvau Dapšynėje. Jos nusistebėjo, kad tokio kaimo nežino. Aš joms paaiškinau, kad toje vietoje gyveno Dapšiai - mano proproseneliai, proseneliai, močiutė, čia vaikystės vasaras praleisdavo mano mama.
XX šimtmečio pradžioje Kairiškių kaimo pakraštyje įsikūrė Juozapo (1879- 1946) ir Onos (1884-1982) Dapšių šeima. Jie pasistatė didelį dviejų galų medinį gyvenamąjį namą. Netoli namo buvo iškastas šulinys. Atokiau nuo kiemo surentė tvartą su daržine. Už tvarto tekėjo upelis, čia atsiverdavo gražūs miškų plotai. Jie valdė 22 ha žemės. Po karo šia žeme naudojosi tarybinis ūkis.
Netrukus namai prisipildė vaikiško juoko. Šeimoje augo šeši vaikai: Uršulė (1909-1957), Ona (1911-1983), Domas (1915-1983), Aleksandras (1917-1980), Juozapas (1919-1988), Stanislovas (1922-1979). Domas – tai mano prosenelis.
Kaip išvengta kariuomenės
Pokario metais jaunesnieji broliai, būdami žemdirbių vaikais, nenorėjo arklo iškeisti į ginklą. Augdami religingoje šeimoje, jie puikiai žinojo Dievo įsakymus. Jie mylėjo artimą kaip patį save ir nenorėjo nusižengti įsakymui „Nežudyk“. Vengdami kariuomenės slapstėsi sodybos pastatuose. Visi trys broliai laimingai išvengė tarnybos kariuomenėje. Jie manė, kad Dievas išklausė jų maldų. Todėl atsidėkodami nusprendė pastatyti kryžių. Tik pažado nesiskubino tesėti...
Dapšių vaikai sukuria šeimas
Slinko metai... Brolis Domas dar karo metais vedė Barborą Adomaitytę (g.1922). Jauna šeima įsikūrė antrame namo gale. Savo šeimoje jie užaugino ir išauklėjo septynis vaikus: Jadvygą (g.1943), Danutę (g.1945), Oną (g.1946), Marijoną (g.1948), Stasį (g.1952), Alvydą (g.1955) ir Birutę (g.1957). Domas dirbo kalviu, o jo žmona prižiūrėjo vaikus. Jadvyga – tai mano močiutė.
Aleksandras susituokė su Aleksandra Vaitkevičiute. Jų šeimoje augo dukra Regina (g.1948) ir sūnus Jurgis (g.1952). Jie gyveno netoli Kuršėnų esančiuose Gedinčiuose. Stanislovas sukūrė šeimą su Stanislava Beniušyte (g.1936). Jie susilaukė dukros Stasės (g.1963) ir sūnaus Vytauto (g.1965). Abu broliai dirbo eiguliais. Aleksandra augino vaikus, o Stanislava dirbo miškų ūkyje, vėliau Kairiškių tarybiniame ūkyje karvių melžėja. Sesuo Uršulė buvo ištekėjusi už Martyno Deniušio (1907-1988) ir gyveno Kairiškių kaime. Jie susilaukė keturių vaikų: Petro, Onos, Eugenijos ir Stasės. Vyresnieji vaikai mirė maži. Išgyveno tik pati jauniausia dukra Stasė (g.1945). Ona susituokė su Juozapu Norkumi (1901-1984), gyveno Dumbriuose. Jų šeimoje užaugo sūnus Stasys (g.1957).
Tik Juozapas liko vienas. Jis gyveno su našle tapusia savo mama Ona ir brolio Stanislovo šeima. Ilgą laiką dirbo dujininku.
Nelauktos netektys
Tartum perkūnas iš giedro dangaus gausią šeimą užgriuvo netektys. 1979 metų rudenį staiga mirė Stanislovas, o 1980 pavasarį po infarkto mirė Aleksandras. 1982 rudenį mirė jų mama, kuriai iki šimto metų pritrūko tik dvejų metų. 1983 sausį mirė Domas, o tų pačių metų vasarį mirė sesuo Ona.
Po šių netekčių labai ištuštėjo namai. Todėl buvo nuspręsta nugriauti sodybą. Barbora Dapšienė išsikėlė į Šiaudinės kaimą, o Juozapas su Stanislava Dapšiene ir jos vaikais įsikūrė pačiuose Kairiškiuose.
Apžadų kapeliai
Maždaug už trijų kilometrų nuo Kairiškių, miške, yra Apžadų kapeliai. Niekas neatsimena, kad čia kas nors kada nors būtų palaidota. Ten stovi apie dvidešimt kryžių. Pasakojama legenda apie apsireiškimą šioje vietoje: esą prieš daugybę metų po nakties aplink vieną pušį rastas takas, nušliaužtas keliais. Šioje vietoje kryžiai buvo pradėti statyti 1815 metais, dažniausiai tesint apžadą. Nuo seno per Šeštines čia renkasi žmonės (Šeštinės - Kristaus žengimo į dangų atlaidai). Sovietmečiu ši šventė buvo draudžiama minėti. Nuo 1989 metų čia vėl laikomos pamaldos. Po apeigų vyksta koncertai, gegužinė. Iš plačios apylinkės suvažiuoja buvę senieji kairiškiečiai ne tik pasimelsti, bet pabendrauti, jaunas dienas prisiminti...
Pastatomas kryžius
Išėjęs į užtarnautą poilsį, Juozapas vis dažniau apsilankydavo Dievo namuose. Iš atminties atplaukdavo prieš daugelį metų duotas pažadas - pastatyti kryžių. Pirmiausia planą jis išdėstė savo broliui Stanislovui, brolienėms. Visi tam pritarė. Savo sumanymu pasidalijo ir su Kairiškių girininkui Jurgiu Rūte. Paremdamas kilnų tikslą, jis pasiūlė žaibo perkirstą ąžuolą panaudoti kryžiui. Meistras Juozas Andriuška Vainoriaus sodyboje iš jo sumeistravo kryžių. 1988 metų pradžioje kryžių pastatė Apžadų kapeliuose. Pinigų darbams davė pats Juozapas. Tarybiniais laikais tai nepatiko valdininkams. Todėl kryžius buvo išrautas ir išvežtas. Juozapo širdis tokios piktadarystės nepakėlė . Jis mirė 1988 metų gegužės mėnesį.
Atstatomas kryžius
1989 metais prasidėjus Lietuvoje Atgimimui, Ventos sąjūdžio atstovas Petras Reklaitis (g.1927) iniciavo kryžiaus atstatymą. Pirmiausiai jis apsilankė Stanislavos Dapšienės namuose ir išklausė istoriją apie kryžiaus atsiradimą ir nugriovimą. Vėliau lankėsi pas Akmenės rajono vadovus. Jie P.Reklaičio rūpesčio nesuprato, sausai aiškino, esą Apžadų kapeliuose, tai yra valstybės saugomoje teritorijoje, savavališkai statyti draudžiama. Tada nusprendė savo ir paaukotomis lėšomis nupirkti ąžuolą. Medienos pardavėjas, suvokęs kilnų tikslą, ąžuolą padovanojo, o sukaupti pinigai paaukoti Rainių koplyčios atstatymui. Medis buvo nuvežtas į Ventos statybinių medžiagų kombinatą. Ten iš jo buvo paruoštas kryžius. Pritvirtinta metalinė lenta su užrašu: „Brolių S., J. Dabšių ir 1941-1950 žuvusių šiose apylinkėse atminimui“.
Įmonės direktorius Pranas Leonaitis davė mašiną kryžiui nuvežti į Apžadų kapelius.
Šeštinių iškilmių metu kryžių pašventino Viekšnių klebonas V. Gauronskas.
Mintys paraštėje
Esu skaičiusi, esu girdėjusi labiau sukrečiančių pokario istorijų. Mano giminės žmonės tyliais savo gyvenimais, tyliu protestu prieš okupacinę valdžią irgi pasakė savo žodį. Kairiškių žmonės taip ir kalbėjo: Juozapas Dapšys mirė nepakėlęs pažeminimo, tradicijų niekinimo: juk Apžadų kapeliai ir yra ta vieta, kur kryžiai buvo statomi bent jau porą šimtų metų. Šią istoriją minėjo ir „Amerikos balso“ radijas.
Ruošdama rašinį daugiausia bendravau su senele Jadvyga Radviliene, prosenele Barbora Dapšiene, su mokytoja lankiausi Petro Reklaičio namuose.. Stebiuosi, kad žmonės dar lyg ir bijo atvirai kalbėti, tuo labiau, kad aš ruošiausi viską išdėstyti raštu.
Visi mano giminės žmonės turi Dapšių pavardę su „p“, tik prosenelio dokumentuose buvo įrašyta „b“, „b“ atsidūrė ir atminimo lentoje ant kryžiaus.
Septintokė Indrė Barkutė epistolinio rašinio konkurse laimėjo trečiąją vietą rajone. Jos darbelis kartu su dar dviem rašiniais iš „Saulėtekio“ pagrindinės mokyklos iškeliavo į Vilnių.
Miela Šarūne!
Labai susirūpinau gavusi Tavo laišką, kuriame pasakoji apie Tavo tėvelių nesėkmes. Sakai, kad Tavo tėvai nusivylė ūkininkavimu, nebetiki, kad galėtų nors kiek prasigyventi. Aš norėčiau papasakoti apie vieną šeimą, kuri ilgokai nenuleido rankų ir prasimušė į ūkio aukštumas.
Mano teta Inga ir dėdė Dalius gyvena Griptrakių kaime netoli Šeduvos. Jų ūkininkavimas prasidėjo šitaip. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę mano dėdė paveldėjo keliasdešimt hektarų senelio žemės, įregistravo savo ūkį. Gerai, kad abu buvo baigę Lietuvos žemės ūkio akademiją. Pinigų tada jie daug neturėjo, todėl nusipirko naudotos technikos. Turimą žemės plotą suskirstė į rėžius ir ten augino daržoves ir įvairius javus. Dar vertėsi ir gyvulininkyste. Augino nedidelę karvių bandą ir keletą paršiukų. Dirbti jiems buvo labai sunku. Sena technika lūžo, reikėjo daug rankų darbo. Kai nuvažiuodavome dėdės ir tetos aplankyti, matydavau, kaip jie sukasi nuo saulėtekio iki pat saulėlydžio. Kiek triūso reikalavo daržovių priežiūra: morkų ir kopūstų sklypus reikėjo ravėti, tręši, nuimti derlių. Žinoma, viskas rankomis. Dar daugiau vargo su braškėmis. Teta paryčiais keldavosi viena skinti braškių, pati veždavo jas į turgelį. Net širdį suskausta prisimenant tuos laikus. Karves melždavo rankomis, nes melžimo aparatams tada pinigų neturėjo. Pieną reikėdavo pristatyti į surinkimo punktą, esantį tolokai nuo namų. Galvijų priežiūra atimdavo daug laiko ir sveikatos. O tokių pastatų, kur galėtų įsirengti techniką, nebuvo.
Nors ir per didelius vargus, ūkininkauti sekėsi. Tuo metu iširo kolūkis. Atsirado laisvos valstybinės ir privačios žemės. Dėdė žemės ir pirko, ir nuomojosi. Taip ūkis išaugo iki kelių šimtų hektarų. Tada jis įsigijo kelis tvartus ir taip reikalingą grūdų sandėlį. Padidėjo gyvulių banda, daržovių ir vaismedžių plotai. Padidėjo ir pelnas.
Gautą pelną iš ūkininkavimo vis naudodavo ūkio atnaujinimui. Dėdė nepabijojo imti paskolą iš banko ir įsigijo geros naujos vokiškos žemės dirbimo technikos. Man parodė naujai įrengtą švedišką grūdų džiovyklą. Palengvėjo žmonių darbas. Įrenginius dabar aptarnauja vos keletas žmonių, kur seniau reikėjo begalės rankų darbo. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą žymiai pagerėjo ūkininkavimas. Visi ūkininkai, tarp jų ir mano dėdė, pradėjo gauti išmokas. Dėdė parašė paraišką ir gavo pinigų naujiems kombainams, galingiems traktoriams ir kitokiems mechanizmams pirkti. Oi, kad būtum mačiusi, kaip mano dėdė džiaugėsi! Visas darbas atliekamas greičiau ir kokybiškiau. Derlius išaugo kone dvigubai. Tai dėdei leido pasiekti išsivysčiusių Europos Sąjungos šalių lygį.
Dar nepapasakojau, kaip dabar laikomos karvės. Tvarte jos gali vaikščioti laisvai savo aptvarėliuose. Labai šiuolaikiškai tvarkomas mėšlas. Dėdė įsigijo pašarų dalytuvą – maišytuvą, į kurį sudedami pašarai ir papildai. Prie karvidės įrengtas neįtikėtinas dalykas – „karvių dušas“. Ten prieš melžimą plaunami karvių tešmenys. Nusipirko modernios melžimo įrangos. Kartą su ja ir man teko padirbėti. Pienas iš melžimo aparatų patenka
tiesiai į pieno bloką, ten sumaišomas ir atšaldomas iki reikiamos temperatūros. Atvažiavęs pienovežis išsiveža šviežią pienelį. Ne šiaip sau pieną, o atitinkantį visus Europos Sąjungos standartus. Po visų rekonstrukcijų gauta dviguba nauda: žymiai pagerėjo pieno kokybė ir palengvėjo melžėjų ir šėrikų darbas.
Dabar mano teta ir dėdė turi daugiau laisvo laiko ir pinigų. Seniau tetos šeima gyveno sename, gal prieš šimtą metų statytame, name: sienos iš rąstų, nebuvo nei kanalizacijos, nei vandens. Tokiom sąlygom teta augino tris mažus vaikus. O dabar – pamatytum, koks namas išaugo šalia! Gelsvas lyg saulėgrąža, su didžiuliu balkonu, iš kurio matyti jaunas sodas, daug žydinčių gėlių, mediniais ornamentais išpuoštas šulinys. Kai įeini į vidų, netenki žado, o kai jį atgauni, pamatai sienas, nukabinėtas įvairiausiais suvenyrais iš kelionių, naujus baldus, kokių anksčiau nė sapne neregėjo, prabangią buitinę techniką... Viena svetainės siena paversta „gėlių parku“. Tai mano tetos darbščių rankų išpuoselėtos gėlės.
Kiekvienais metais atsikvėpti nuo kasdieninių darbų jie išsiruošia į užsienį. O seniau negalėjo net į Palangą nuvažiuoti, mano pusbroliai jūros nebuvo matę. Rudeniop, po derliaus nuėmimo, dėdė su teta važiuoja savaitei į Druskininkų sanatorijas. Per žiemos atostogas visa šeima lankosi Turkijoje, Egipte, Čekijoje, Paryžiuje, Graikijoje... Sakė, kad labiausiai patiko Egipte. Ten šilta, ypač malonu neįprastos kūno procedūros. Dėdė mėgsta lankytis įvairiose parodose užsienyje. Ir šiaip jie turi daugiau laisvo laiko, bendrauja su draugais ir giminėmis.
Tik teisingai, Šarūne, mane suprask. Pasakoju ne tam, kad pasididžiuočiau, kokių turtingų giminių turiu. Labai norėčiau, kad ši tikra istorija padrąsintų Tavo tėvelius įveikti iškilusias bėdas. Tik pasakyk, kad jie nenuleistų rankų, o žengtų pirmyn iškelta galva. Tau, Šarūne, tradiciškai linkiu gerų pažymių. Žinoma, padėk tėveliams, net pats mažiausias Tavo darbas juos labai nudžiugins. Aš labai lauksiu Tavo atsakymo, suprantama, linksmesnio. Tikiuosi, kai susitiksim po poros metų, aprodysi prakutusią savo tėvelių fermą, o patirti vargai virs prisiminimais.
Kairiškiai, Indrė
2009-01-16
Mokinių sukurti eilėraščiai.
Žiema
Visur gražu ir vienoda. Kur pažiūrėsi, ten balta. Langai pasipuošia baltom šerkšninėm gėlėm. Keliai apsigaubę sniego skraiste. Tik kelios eglaitės vis dar žalios. Jos niekada nelieka nuogos nepaisant šilumos ar šalčio...
Vaikai žaidžia ant kalnelių. Visiems linksma nepaisant nosį kandančio šaltuko.
Dalius Bučius
Liūdna daina
Žiema. Baltos snaigės leidžiasi iš dangaus. Medžiai nuogi dreba iš šalčio. Ir aš, vargšas žvirblelis, drebu. Vargšas, pasimetęs nuo kitų . Tik viena liūdnoka daina skamba:
Kodėl žiema tokia šalta?
Kodėl žmonės visą žiemą džiaugiasi?
Kodėl niekas negieda danguje?
Kodėl nėra pavasario čia?
Tokią melodiją gali išgirsti ne kiekvienas. O išgirdęs ne kiekvienas supras... Bet aš turiu skristi ir susirasti pastogę virš galvos.
Laura Bučiutė
Žiemos išdaigos
Krenta snaigės, ratu sukas,
Šoka polką su ragučiais.
Šerkšnas langus apipuolė,
Piešia lelijas gražuoles.
Šaltis pokštus mums vis krečia
Šaldo nosį, ranką gelia,
Visa tai ištvert gali,
Jei tik pirštines turi!
Jei ištiks tave bėda
Jei ištiks tave bėda,
Tik nepasikliauk pūga.
Ji baisi, gal net plėšrūnė?
Paklaidins, o gal praris?
Jei ištiks tave bėda,
Pasikliauki tu žiema.
Ji padės tau rasti kelią
Pagal pėdsaką sniegely.
Žiemužė
Krinta snaigės, žemė šąla,
Varvekliukai žemėn kara.
Rogės leidžias nuo kalniuko,
Sniegas žemę jau užklupo.
Šaltis langą padabino,
Šerkšnas medį apkabino.
Indrė Barkutė
Žiemužėlė
Supas baltos snaigės,
Na, ir aš kartu.
Stebis besmegenis:
Kaip gražu gražu!
Edita Švežaitė
Žiemos smagumai
Žiemos daina tokia ilga,
Dainuoja ją žiema.
Žiema šalta šalta,
Daina gera gera.
Tu, žiema, nemiegoki,
Per lauką tu žingsniuoki !
Statyki sniego senį,
Tą senį besmegenį.
Jau snaigės krenta vėl
Ant nosies ir žandukų .
Žiema , žiema , žiema ...
Jau baigiasi, deja.
Raimonda Kumžaitė
Žiema
Jau lauke žiemužė siaučia
Ir pūga šaltoji gaudžia.
Mažas sniego senis stovi
Ant šaltos baltos paklodės.
Na, ir vėjas čia toks šaltas!
Jis galvoja, kur jo paltas.
Jokio palto jis neturi,
Tik suplyšusią kepurę.
Vėjas daros neramus,
Siaučia po visus laukus.
Ir staiga pažiūri:
Kaip visur gražu!
Žvilga stiklas ant kelių.
Jis slidokas - eit baisu.
Nes paslysti aš galiu
Ir palikti be dantų!
Gintarė Darginavičiūtė
Tokį eilėraštį konkursui „Norime Nobelio“ sukūrė Julija.
Paukštis
Pakilo padangėje paukštis,
Plasnojo plačiai pagiriais,
Pamatė pražydusią pievą,
Panoro pažaisti pūkais.
Patiko pūgoj palakstyti,
Pabraižą pūkelį pavyti.
Patiko plačiai paskraidyti,
Pūkelį perdien paganyti.
Pūkeliams patiko plazdenti,
Paukščiuko plunksnas pakedenti...
Paliko pūkeliai palaukėj
Pavasarį paukščio palaukti.
Visi dešimtokai žaidė kurdami sveikinimą ar kitokį tekstą, pagrįstą akrostichu (akrostichas - kūrinio komponavimo būdas, kai tekste yra pasislėpęs žodis ar tam tikras prasmingas užrašas).Labai įdomus Monikos darbelis.
Koks grožis?
Nueinu aš KarTkartėM prie upės tiltO,
O už jo visoKios linkSmybės manęs tYkO,
Čia mūs upė, ten Kalva,
O pO manęs Skaisti RasA.
Visur Gražu, dailu ir pilNa visko:
Čia Gėlytė, ten lapukas, o viRšum manęs Riešutukas,
Ant medeliO ten aukštai
Mažas maŽas ObuolIukas.
KIek toliau paėjus paupiu dailiu
PamatySim taKelį, drąsiai rodantį man kelią.
Vinguriuoja Žaismingai jIs
Juo nueiSime toli, kiek tik užmAtyt gali.
Toks yra grožis!
